lgai jūs negavote informacijos iš manęs. Jei neklystu ar tik ne nuo rugpjūčio 21 d.?

Kaip jau minėjau facebook profilyje Running Around Baltic seaside, pasikeitė mūsų komanda. Živilę išleidau atgal į Lietuvą, o prie manęs prisijungė dvi medikės Rūta ir Jūratė. Taigi kol Vaclovas važiavo pasiimt komandos ir apsipirkti, as jau buvau nubėgęs apie 15 km. Tą dieną bėgimas sekėsi gana neblogai. Nakvyne gavome Salo miestelyje vietinėje gaisrinėje. Mus maloniai sutiko ir priėmė gaisrinės viršininkas Jouni Mantyla. Pasimėgavome suomiška sauna ir tada ėjome saldžiai miegoti.

Kitas rytas buvo apsiniaukęs, lynojo, tačiau oras bėgimui buvo tinkamas. Smagiai papietavę kartu su Jouni Mantyla išbėgome toliau. Nuo Salo gaisrinės su manim kartu bėgo suomių gaisrininkai iš Turku. Bėgant dar prisijungė suomių ultramaratonininkas Janne Klasila. Likus keliems kilometrams iki Turku prie mūsų prisijungė suomių maratonininkas Jaakko Uotila.

Pats didžiausias nuotykis buvo perkėloje, nes perkant bilietus įvyko nesusikalbėjimas, todėl mums buvo parduoti bilietai neįskaičiuojant dviračio, todėl mums reikėjo dviratį patalpinti į automobilio salono vidų. Juokingiausias buvo pokalbis su mergina, kuri tikrino rezervacijas ir išdavinėjo bilietus:

Kasininkė: So, your bicycle is inside? ( Jūsų dviratis automobilio viduje?)

Mes: Yes (taip)

Kasininkė: And there are also 4 people inside? (ir dar viduje yra 4 žmonės?)

Mes: Yes (taip )

Kasininkė: But you understand that all people must be inside car? (bet jūs suprantate, kad visi privalėsite būti automobilyje, kai įvažiuosit į teritoriją?)

Mes : Yes (Taip)

Kasininkės veido išraiškos nupasakoti neįmanoma, kai ji pamatė kaip mes visą tai atlikome. Kelte didesnių nuotykių nepatyrėme.

Rugpjūčio 23 d. Jau buvome Stokholme. Miestą apžiūrėjome pagreitintu būdu pro automobilio langą. Švedijos ambasadoje mus pasitiko ambasadorius E. Bajarūnas ir tuo metu Stokholme viešėjęs kultūros ministras Š. Birutis. Iš ambasados Stokholme į Siodertelje išbėgau kartu su Švedijos ambasados trečiuoju sekretoriumi Mindaugu Grigu. Šiek tiek paklaidžiojus priemiesčiuose toliau bėgimas buvo sklandus.

Nemanau, kad reikia pasakoti apie sklandų bėgimą, kuomet keičiasi tik vaizdai.

Norrköping mus pasitiko nedidelis būrelis lietuvių. Buvo smagu pamatyti lietuvišką trispalvę ir pakalbėti su vietiniais lietuviais apie jų gyvenimą Švedijoje, apie mūsų bėgimą ir tikslus. Apsikeitėme kontaktais, kurie mus kitą dieną išgelbėjo. Tą naktį praleidome Norrköping vietinėje gaisrinėje, kuri buvo įkurta toje pačioje vietoje 1940 m., suprantama, dabar ji yra rekonstruota ir labiau pritaikyta šiuolaikiniam gyvenimui ir gaisrininko darbui. Prieš išbėgant, paprašius duomenų apie artimiausią gaisrinę toje vietoje kur planavom finišuoti,  pamainos viršininkas mus užtikrino, kad geriau yra vykti į tolimesnį miestuką dėl didesnės gaisrinės. Tačiau vakarėjant iš švedų pagalbos nesulaukėm, todėl susisiekėme su Dariumi Jakoniu, kuris mielai mus sutiko priimti savo namuose Norrköping. Apsisukome ir grįžome į Norrköping nakvoti. Didelis didelis ačiū Dariui ir Renatai Jakoniams už suteiktą pastogę. Ryte atsikėlus laukė nemalonus siurprizas – nuleista galinė padanga. Komanda gana greitai pakeitė padangą, tik per 15 min.

Taigi mano bėgimas nuo Stokholmo į Malmę tęsiasi.

Jei kas bandė sekti mūsų komandos nuotykius ir pasiekimus tai turėjo labai nusivilti, nes paskutiniu metu visai neturėjome interneto. Noriu padėkoti likusiai komandos daliai Lietuvoje, nes karts nuo karto pavykdavo jiems išsiųsti naujienas sms ir jie tai patalpindavo puslapiuose.

Iš Norrköping pajudėjome link Kalmar miesto. Bėgant šią atkarpą buvo pasirinktas keliukas, kuris vingiavo per miškus ir ežerus. Bėgti buvo daug maloniau, nes saulė mažiau kaitino, tačiau kalniukų buvo daugiau nei greitkelyje. Šioje atkarpoje radome ežerą, kuris nors trumpam visus atgaivino. Kalmar mieste mus priėmė gaisrininkai, daug su jais pabendrauti nepavyko, nes nuovargis darė savo. Kalmar mieste buvo pastebėta klaida, kurią teko taisyti jau bėgant. Tiems kam įdomu, kokia tai buvo klaida, tai galiu pasakyti, kad neperkėliau vienos dienos ir todėl pagal planą buvo parašyta, kad per vieną dieną turiu nubėgti apie 150 km.

Mano komanda nuostabi, nes besirūpindama manimi, vis ieško trumpesnių kelių. Pvz.: vieną rado – per Švedijos kariuomenės poligoną. Jie juokaudami įspėjo, kad bėgčiau tik keliu ir nieko neliesčiau, tačiau turiu pasakyti, kad bėgimas buvo gražus: tylu, ramu…. Arba kitą kartą „sutrumpino“ kelią per dilgėlynus… Manau, jie rūpinasi, kad ir aš patirčiau nuotykius, ne tik jie :)

Malmėje susitikome su Lietuvos garbės konsulu Ingmar Ingstad, su kuriuo buvo suderintas tolesnis bėgimo laikas.

Apie paskutines savo dienas Švedijoje galiu pasakyti tiek, kad daugiau nakvoti gaisrinėse neteko. Miegodavome dažniausia netoli tos vietos kur finišuodavome, tai teko nakvoti ir prie ežero, vidury miškų, kur karvės mūkė arba parkelyje. Jei galvojate, kad tai labai vargina, galiu pasakyti, kad nieko nėra neįmanoma ir visi vargai įveikiami, kai turi savo tikslą.

Persikėlėme tiltu per Baltijos jūrą iš Malmės į Kopenhagą. Tikiuosi, Danijoje mums seksis geriau nei Švedijoje. Galiu tik pasidžiaugti, kad už nugaros jau palikta 2328 km.

1185499_525549130847810_1724711597_n1231263_525549384181118_571160089_n 1234163_525549207514469_205786403_n 1234983_525549347514455_1859498609_n 1236260_525549484181108_568454161_n 1240484_525551100847613_687372991_n